- kerėbla
- kerė́bla sf. (1)
1. Sv, Pšš trišakis medelis, statomas žemyn šakomis, vartotas tam tikram žaidimui, kerepėža; plg. kerėpla 1: Riogsok už stalo kaip kerėbla! Krš.
2. Krk padargas, ant kurio statomas duonkubilis su duona: Mūsų kerėbla stovi klėties pašalyje Jnš.
3. scom. išsikėtojęs, daug vietos užimantis, nepatogus daiktas: Gryčion visokių kerė́blų prinešė, nė pereiti negalima Svn. Tas krėslas tikras kerė́bla Skr. Čia pastatyta kerė́bla Ėr. Tas medis kerė́bla J.
4. scom. menk. nerangus, neapsukrus žmogus ar kas kitas: Na, kas žiūrės į tokį kerėblą? Vaižg. Ne tokiam kerė́blai išmokti šokti Užv. Ant žemės gegužė yra kerėbla, bet lakstyti ir šakose kabinėties tai pirmoji Blv. Tėvas toks bistras žmogiukas, o sūnus koks kerė́bla Užv. Pats toks miklus, o apsiženijo tokią kerė́blą Skr.
◊ kerė́blą mùšti (pamùšti) tokį vaikų žaidimą žaisti (sustojus ratu, stengtis lazdom numušti viduryje pastatytą trišaką medelį): Vaikai kerė́blą mùša Kdn. Eisim kerėblos pamušti Rd. Malonu ganyti karves: kerėbla tik mušam ir mušam Ub. Kerė́blą (kerė́plą) mùša piemens J.
Dictionary of the Lithuanian Language.